Anai jos katė Moli buvo daugiau nei tik augintinis – tikra draugė. Protinga, meili ir šiek tiek užsispyrusi Moli visada grįždavo namo laiku, tarsi žinotų laikrodį. Tačiau vieną dieną viskas pakrypo bloga linkme.
Ryte katė, kaip įprasta, išėjo į kiemą, ir niekas jos daugiau nebematė. Diena prabėgo – nieko. Antroji – jokių ženklų. Ana apėjo visą apylinkę, iškabino skrajutes ir vakarais, kaip ir anksčiau, užsukdavo. Tyla. Atrodė, kad Moli dingo be pėdsakų.
Trečią dieną Ana nebegalėjo sulaikyti ašarų. Ir kaip tik tada, vakare, ji išgirdo pažįstamą miauksėjimą prie durų. Moli grįžo – pavargusi, dulkėta, bet gyva. Ana ją pakėlė, iš karto nepastebėjusi keisčiausio dalyko.
Prie antkaklio, šalia etiketės, buvo prisegtas mažas, sulankstytas popieriaus lapelis. Tvarkingai sulankstytas ir apvyniotas virvele. Anos rankos drebėjo, kai ji jį išlankstė.
Ant popieriaus lapelio tvarkingu rašysena buvo užrašyta:
„Ačiū už rūpestį. Jūsų katė ateidavo pas mus kiekvieną vakarą. Ji išgelbėjo mūsų dukrą nuo vienatvės. Nesijaudinkite, jai viskas gerai.“
Ana perskaitė jį vėl ir vėl. Nebuvo jokio parašo. Tik data ir adresas – nepažįstama gatvė kitoje miesto pusėje.
Vėliau Ana ten nuvyko. Paaiškėjo, kad ten gyvena moteris su mergaite, kuri pasveiko po sunkios ligos. Kai katė pirmą kartą pasirodė jų namuose, vaikas buvo prislėgtas. Molė tapo jos kasdiene viešnia – ir būtent šie apsilankymai sugrąžino mergaitės šypseną.
„Ji tiesiog ateidavo, atsisėsdavo šalia ir pažiūrėdavo į ją. Mūsų dukra vėl pradėdavo kalbėti“, – pasakojo mergaitės mama.
Nuo tada Molė tapo gerumo simboliu jų kaimynystėje. Ana kartais leisdavo ją pasivaikščioti – visada žinodama, kad ji kam nors atneša šiek tiek šilumos.
Istorija greitai pasklido socialiniuose tinkluose. Žmonės rašė, kad „katės jaučia skausmą geriau nei žmonės“ ir kad net atsitiktinis dingimas gali būti tikras stebuklas.
O Molė, lyg nieko nebūtų nutikę, dabar miega ant palangės, stebi prabėgantį pasaulį – ir, regis, viską supranta.
