Ji gyveno viena. Paprasta, tyli moteris, įpratusi prie vienatvės. Po skyrybų butas atrodė per didelis ir per tuščias, bet ji jau buvo su tuo susitaikiusi. Viskas pasikeitė vieną paprastą vakarą.
Ji grįžo namo po darbo. Lauke lijo, vėjas blaškė lašus per stiklą, sukurdamas ritmą, prie kurio ji jau seniai buvo pripratusi. Nusivilkusi paltą, moteris įjungė šviesą ir įėjo į virtuvę. Tą akimirką ji ją išgirdo.
Iš pradžių buvo tylu – tarsi kažkas kikentų kažkur kitame kambaryje. Lengvas, skambus vaiko juokas.
Ji sustingo. Televizorius buvo išjungtas, kaimynai viršuje jau seniai išėjo – butas buvo tuščias kelis mėnesius. Ji vaikščiojo po kambarius, viską tikrindama – tyla. „Turbūt įsivaizdavau“, – nusprendė ji.
Tačiau po poros valandų juokas vėl pasigirdo. Šį kartą, arčiau. Ir tarsi kažkas būtų pašnibždėjęs jos vardą.
Moteris puolė į miegamąjį ir įjungė šviesą. Kambarys buvo tuščias. Tik užuolaidos šiek tiek siūbavo, tarsi kažkas būtų praėjęs pro šalį. Jos širdis ėmė plakti greičiau.
Ji negalėjo užmigti. Trečią valandą nakties pasigirdo tas pats juokas – šį kartą iš koridoriaus. Moteris pašoko ir griebė telefoną, bet ryšys staiga nutrūko. Tą akimirką šviesa sumirksėjo, ir grindimis nuriedėjo vaikiškas kamuolys.
Ji suklykė. Tačiau jai priėjus arčiau, kamuolys tiesiog dingo.
Kitą rytą moteris iškvietė meistrą, kad patikrintų laidus. Jis apžiūrėjo lizdus ir laidus ir staiga pastebėjo seną liuką sienoje už spintos. Jis vedė į mažą nišą tarp sienų, apie kurią moteris net nežinojo.
Atidarę liuką, viduje rado senus, dulkėmis aplipusius žaislus: lėlę su įskilusiu veidu, kamuolį ir pageltusią berniuko, kuris kadaise gyveno name, nuotrauką.
Nuo tada juoko nebebuvo girdėti. Tačiau moteris paliko žaislus ant palangės – „kad jis žinotų, jog nebuvo čia pamirštas“.
Istorija pasklido socialiniuose tinkluose, ir žmonės vis dar diskutuoja, kas buvo tas berniukas: vaiduoklis, praeities aidas ar tiesiog priminimas, kad net tušti namai prisimena tuos, kurie kadaise juose juokėsi.
