Rytas prasidėjo kaip įprasta. Ana įjungė lygintuvą, įpylė kavos ir atidarė langą – į kambarį pasklido lietaus ir šviežios duonos iš netoliese esančios kepyklos kvapas. Jos vyras, kaip visada, skubėjo į darbą, po butą mėtydamas įprastus „Nepamiršk pietų“ ir „Kur raktai?“. Viskas atrodė įprasta, pažįstama ir šilta.
Ji iš spintos išsitraukė jo naujus baltus marškinius – tvarkingus, ką tik išlygintus, tarsi ką tik būtų parsinešę iš parduotuvės. Vienas dalykas ją trikdė: Ana neprisiminė, kad pati juos pirko. Tačiau marškiniai jų namuose buvo įprasti – jis dirbo biure, o jo garderobas buvo nuolat atnaujinamas.
Ana padėjo lygintuvą, perbraukė delnu per audinį ir tą akimirką pastebėjo: rankogalių vidinėje pusėje buvo mažas siuvinėjimas. Šviesiai mėlynais siūlais, beveik nepastebimas, bet aiškiai įskaitomas: „E.M.“
Ji sustingo.
Siuvinėjimas atrodė kaip fabrikinis, bet pernelyg asmeniškas. Ne prekės ženklas, ne logotipas – tik inicialai. Moters.
„Gal stilistas? O gal darbo dovana?“ – bandė ji racionalizuotis. Tačiau kažkas jos viduje jau stingdė. Jos vyras Markas niekada nedėvėjo marškinių su kažkieno kito etiketėmis. Jis buvo itin tvarkingas.
Ana atidžiau įsižiūrėjo: siūlai buvo šiek tiek tamsesni, tarsi marškiniai būtų dėvėti daug kartų. O ant apykaklės buvo vos pastebimas lūpdažio žymėjimas. Šviesiai rožinis. Ne jos atspalvis.
Ji padėjo lygintuvą. Jos širdis daužėsi garsiau.
„Tai negali būti… ne…“
Telefonas suvibravo. Žinutė: „Ačiū už vakarykštį vakarą. Marškiniai puikiai tinka – E.“
Ana numetė telefoną. Jos rankos taip drebėjo, kad lygintuvas vos nenuslydo nuo stalo. Ji nežinojo, ką daryti. Rėkti? Verkti? Laukti paaiškinimo?
Sekundės slinko. Jos ausyse spengė.
Kai Markas grįžo tą vakarą, ji ramiai jį pasveikino – pernelyg ramiai.
Ant sofos, tvarkingai sulankstyti, gulėjo tie patys marškiniai. Šalia buvo jos telefonas su atidaryta žinute.
„Nori paaiškinti?“ – tyliai paklausė ji.
Jis išbalo. Bandė nusišypsoti, bet jo lūpų kampučiai suvirpėjo.
„Tai… dovana nuo kolegės. Elenos, iš buhalterijos… tik mintis.“
Ana tylėjo. Ji žiūrėjo jam tiesiai į akis.
„O kaip siuvinėjimas? O lūpdažis?“ – paklausė ji.
Jis neatsakė. Jis tiesiog nusisuko.
Ji atsistojo, priėjo prie lango ir ilgai tylėjo. Tada ji tarė:
„Žinai, Markai, aš irgi nusipirksiu sau naujus marškinius.“
Jis nustebęs pakėlė akis.
„Kodėl?“ „Aš tik noriu, kad ji turėtų mano inicialus. Kad bent kartą galėčiau pajusti, ką reiškia dėvėti svetimus.“
Ji nuėjo į miegamąjį, palikdama lygintos medvilnės kvapą, gilią tylą ir jausmą, kad šiame name kažkas baigėsi.
