Sofija savaitgaliui atvyko aplankyti tėvų. Namas, kuriame ji užaugo, jai visada atrodė šiltas ir saugus, tarsi nepajudinama praeities sala. Tą vakarą, tėvams nuėjus miegoti, ji nusprendė susitvarkyti palėpę – ten dulkėdavo senos dėžės, močiutės knygos ir pageltę albumai.
Sofija įjungė stalinę lempą, nuo lentynos ištraukė seną nuotraukų albumą su įtrūkusiu odiniu viršeliu ir padėjo ant grindų. Jame tvyrojo dulkių, laiko ir kažko pažįstamo kvapas. Ji vartė puslapius, šypsodamasi: mama ir tėtis vestuvėse, seneliai sode, vaikystės nuotraukos, kurias ji beveik pamiršo.
Bet tada, atvertus vieną puslapį, Sofija sustingo.
Nespalvotoje nuotraukoje buvo matyti jos mama – jaunesnė, su kasa, vilkinti suknelę. Moteris stovėjo prie namo, obelų fone, rankose laikydama apvalų pilvuką. Nėščia.
Po nuotrauka tvarkingu rašysena buvo parašyta: „1985-ųjų vasara. Laukiant Sofijos.“
Sofija ne iš karto suprato, kas negerai. Bet tada ją pervėrė šaltis: ji gimė 1990 m.
Jos pirštai drebėjo. Ji pervertė puslapį – ir pamatė kitą nuotrauką. Jos mama sėdėjo ir laikė savo kūdikį. Netoliese stovėjo tas pats namas, ta pati obelis. O ant vaiko kaklo kabojo mažas širdies formos pakabukas. Lygiai toks pat, kokį Sofija nešiojo nuo vaikystės.
Ji išsitraukė savąjį – nugarėlėje išgraviruota: „Sofija. 1990“.
Mergaitė pajuto krūtinėje spaudimą. „Tai neįmanoma“, – sušnibždėjo ji. Galbūt data neteisinga? Pokštas? Tačiau nuotraukoje moters akyse nebuvo jokio žaismingumo ar atsitiktinumo.
Tą patį vakarą Sofija nusileido žemyn ir švelniai pasibeldė į tėvų kambario duris.
„Mama… ar tu nemiegi?“ – tyliai paklausė ji.
Motina atmerkė akis ir atsisėdo lovoje. Jos veidas iš karto išbalo, kai ji pamatė albumą dukters rankose.
„Kur jį gavai?“
„Palėpėje.“ Mama, ką tai reiškia? Nuotraukoje tu nėščia… su manimi. Bet data yra penkeriais metais anksčiau nei aš gimiau.“
Motina ilgai tylėjo. Tada lėtai iškvėpė, tarsi visą gyvenimą būtų laukusi šio klausimo.
„Sofija… ta vasara nepamirštama. Bet yra dalykų, apie kuriuos geriau nekalbėti.“
„Noriu sužinoti tiesą.“
Motinos žvilgsnis tapo sunkus kaip švinas.
„Tu ne pirmoji Sofija šiuose namuose“, – beveik pašnibždomis tarė ji.
Mergaitės galva apsisuko.
„Ką?…“
„Ji mirė prieš gimimą. Mes neturėjome laiko…“ Motina nuleido akis. „Negalėjau jos paleisti. Štai kodėl, kai pasirodei, daviau tau jos vardą. Ir galbūt…“ – skausmingai pažvelgė į dukterį, – „kažkas jos gyvena tavyje.“
Sofija pajuto šaltkrėtį per nugarą. Ji vėl pažvelgė į nuotrauką: ta pati šypsena, tas pats žvilgsnis. Ir pirmą kartą gyvenime jai atrodė, kad moteris nuotraukoje žiūri tiesiai į ją.
Vėliau tą naktį Sofija negalėjo užmigti. Ji ištraukė pakabuką, jį atidarė – o viduje, po stiklu, buvo maža, išblukusi nuotrauka. Mergaitė. Su akimis, skausmingai panašiomis į jos pačios.
O kitoje pusėje, ta pačia ranka kaip ir albume, užrašyta:
„Mano Sofija. 1985“.
